Prasmės ieškotojai anksčiau ar vėliau atsiduria gamtovaizdyje. Tikėtina, kad visi takeliai vedantys į susivokimą yra grįsti samanomis ir padrikai išsibarsčiusiais kankorėžiais. Gamta visada mus kreipia link šaknų, tų tikrųjų namų, į kuriuos pareiname su nuospaudomis ant kojų. Gal kiek apsibraižę, nes klajojome tamsioje miško naktyje, tačiau atpalaiduotu veidu ir besišypsančiom akim. 

​

Įkvėpimas – tai širdies kalba, komunikacijos priemonė, kuria galime vieni kitiems perduoti patirtis. Per įkvėpimą su mumis bendrauja gamta, o vėliau nejučia mes imame ir išdaliname tai, kuo ji mus palytėjo.

– Rolandas Žigonis